Akmenų sodas

Galimi įvairūs sausojo sodo komponavimo variantai. Dažnai jame yra centrinis „kalnas“ ir aplinkiniai „kalneliai“ – akmenys, rieduliai. Smėlio „upė“ imituoja vandens tekėjimą, bylodama, „koks sunkus ir painus yra gyvenimas, kaip lengva pasiklysti ir kaip sunku rasti tiesą“. Tokia upė dažnai įteka į vandenyną – didelį smėlyną, vilnijantį bangelėmis. Kalvų forma primena uolas ir banguotą, vilnijantį kraštovaizdį.

Japoniškas akmenų sodas - tai tarytum židinys namuose, iš kurio kasdien galima pasisemti jaukumo ir šilumos. Šis sodas - tai jūra skalaujanti vienišas salas ir Jūs sėdėdami ant jos kranto išmokstate atsigręžti į save, pasinerti į savo sielos gelmes, pabėgti nuo nerimo ir pašėlusio gyvenimo tempo.

 akmenu-sodas

Suprojektuotas akmenų sodas Japoniškame sode SAMOGITIA

„Japoniškiausi“ ir visiškai kitokie nei kiti viso pasaulio sodai – tradiciniai sausieji sodai (karesansui) be vandens. Tai sausojo peizažo sodai (jap. kare – „sausas“ + sansui – „peizažas, kalnai ir upės“), dar vadinami dzen, arba samurajų, sodais. Šis sodų tipas atsirado Muromachi epochoje(1333-1568). Šių sodų atsiradimą lėmė dzen mokymas, kurio pagrindinė doktrina – mokymas apie tris Budos kūnus: reiškinio (istorinė asmenybinė Gautama), palaimos (šviesos personifikacija) ir kosminį (Visata, kaip gyva dvasinė visuma). Visi gyvenimo reiškiniai – materialūs ir dvasiniai, religiniai ir pasaulietiški – susilieja į vieną būties visumą, kuri yra Budos sinonimas. Tiesos pažinimas tapatus savęs pažinimui, grožis slypi ne formoje, o prasmėje, kurią ta forma perteikia. Todėl sausieji sodai skirti tik stebėti, kontempliuoti ir medituoti.

Shin kategorijos sodą sudarė kelios kalvos (kalnuoti peizažo variantas), sausos upelių ir tvenkinių vagos, sodo akmenų rinkinys ir tvarkingai suformuotų augalų grupės.

Gyo kategorijoje sode galėjo būti nežymiai pakeistas reljefas, kelios akmenų grupės smėliu ir samanomis dengtuose plotuose, paįvairintuose kuklia augalija.

So kategorijoje sodui būdingas visiškai plokščias (lygumų sodo variantas) sugrėbstyto smėlio pagrindas, iš kur ne kur išnyra kelios samanotų akmenų grupės.

Akmenų kompozicijos yra sudėliotos iš nelyginio skaičiaus akmenų. Paprastai jos susideda iš trijų, penkių arba septynių akmenų ar uolų atplaišų. Tai simbolizuoja jėgą, energiją ir amžinybę. O lyginiai skaičiai, japonų protėvių tikėjimu, galėdavo atnešti nelaimę. Vienodų akmenų japonų soduose nepamatysi. Turi būti svarbiausias dominuojantis akmuo, tarytum šeimininkas. Kiti akmenys tik papildo kompoziciją ir veikia kaip sudedamosios jos dalys.

Piešiniai žvyre. Paprastai žvyras sausuosiuose soduose yra „išpieštas“, t.y. specialiu grėbliuku išraižytas įvairiomis linijomis, jų kompozicijomis. Tokie piešiniai sukuria vandens, bangų vilnijimo įspūdį. Pavyzdžiui, išilgos  linijos primena suartą lauką, ratai – vėjo pašiauštas bangas.

Tokio sodo užduotis - "sustingusio" vaizdo pagalba padėti žmogui susikoncentruoti, įsivaizduoti tam tikras asociacijas. Pagal Dzen mokymą, pasaulis toks, kokį mes jį įsivaizduojame. Sutelkęs dėmesį į akmenį, aplink kurį nupiešti skaldos ratai, žmogus gali įsivaizduoti panirusį į vandenį akmenį ir sklindančias bandeles nuo jo.

Akmenų sodai atsirado šventyklose tam, kad žmogus galėtų susikaupti ir sutelkti dėmesį į kurį nors dėmesio tašką. Vėliau ši meditacijos praktika pasiekė pasaulietinė visuomenę, tačiau sodų paskirtis liko tokia pati: juose žmonės pasitraukdavo nuo pasaulio triukšmo ir problemų, medituodavo. Japonai paprastume matė pasaulio harmonijos dėsnius, todėl tokie sodai ir dabar tarnauja lankytojų estetiniam pasitenkinimui.