5 JAPONIŠKO SODO ELEMENTAI

Vanduo

Japoniškame sode vandens paviršius – tai pagrindas, virš kurio iškyla visa sodo kompozicija, todėl vanduo - tokia pat svarbi ir esminė kiekvieno japoniško sodo dalis, simbolizuojanti nenutrūkstamą laiko tėkmę ir gyvenimo kaitą. Vandens įrangą sudaro ramaus paviršiaus tvenkiniai, upeliai, kriokliai ir šaltiniai, tačiau jie gali būti ir „sausi“, kai akmenys, žvirgždas ir smėlis simbolizuoja tekantį ar stovintį vandenį.

Tvenkinio įrengimui, jo vietai ir formai, vandens tekėjimo krypčiai upelyje teikiama ne mažiau dėmesio nei akmenų kompozicijoms. Tinkamai parinkta vandens telkinio forma su plastiška kranto linija, įlankomis, pusiasaliais ir salomis leidžia mažame plote sukurti didybės įspūdį. Panašiai įrengiami ir upeliai: vingiuotų vagų, netaisyklingais krantais, su slenksčiais ir kaskadomis, be aiškios pradžios, tačiau su visiškai aiškia pabaiga įtekantys į tvenkinį ar krintantys į jį kriokliu. Krintantis vanduo visada buvo viena mėgstamiausių sodo detalių. Krioklio vieta buvo parenkama labai kruopščiai – toliau nuo namų, bet ne tiek toli, kad nebūtų girdėti krintančio vandens garsų. Jo šonus ribojo dvi stambios uolos, o fone buvo miškas. Sodų kūrimo teoriniai kanonai numato daugiau kaip dešimt įvairių krioklio tipų pagal vandens kritimo būdą: plačios vandens „užuolaidos“ ar plonų vandens „virvelių“, su viena srove ar su keliomis jos atšakomis, tolygios srovės ar asimetriškai paskirstytos į pakraščius, vienos ar kelių kritimo „pakopų“, kurios skirstomos į pagrindinę ir pagalbines, sudarančias kaskadą... Visi jie turi pavadinimus, savo simboliką ir pritaikomi pagal bendrą sodo kompozicijos idėją.

Bet kokiame sodo vandens telkinyje būtinai turi būti salų. Tai gali būti keli iš vandens išnirę akmenys ar įvairių dydžių ir formų salos, kurių įvaizdis ir simbolika taip pat numatyta kanonuose: kalnuota sala, miško sala, uolėta sala, su jaunais medžiais ir be jų, debesies ar vėžlio formos ir t.t. Beveik visuose tvenkinių kompozicijose yra negyvenamų, t.y. nesujungtų su krantu jokiais tilteliais, „rojaus“ salų (horaijima), simbolizuojančių vienišą ir žmogaus neliestą žemės lopinėlį bekraščiame vandenyne, tematinių vėžlio ar gervės formos salų ir t.t. Plati jų tipų skalė leidžia sukurti įvairiaplanes tvenkinio perspektyvas ir begalybės įspūdį.



Augmenija

Bet kokiame japoniškame sode augalai, kokie dideli ir puošnūs jie bebūtų, visada paklūsta akmenų išdėstymui. Augalai suvienija į visumą atskiras sodo dalis, sušvelnina linijas arba sudaro foną. Nors augalai atlieka pagalbinį vaidmenį, jie labai rūpi sodo kūrėjams. Augalų (kaip ir kitų elementų) komponavimas numatytas tradiciniuose kanonuose pagal jų dekoratyvinius bruožus, simbolinę prasmę, ryšį su poezijos ir tapybos tradicija. Tipinį japoniško sodo augalų asortimentą sudaro visžaliai ir spygliuočiai, žydintys medžiai ir krūmai (vyšnios, slyvos, abrikosai, azalijos, rododendrai, magnolijos), vietiniai lapuočiai (japoniniai klevai), daugiametės miško gėlės, viksvos ir samanos. Ypač vertinama poetų apdainuota japoninė pušis – amžinybės simbolis, iš žydinčių augalų – vyšnia (sakura) ir slyva (ume), laikinumo ir trapumo ženklas. Augalai padeda išryškinti laiko tėkmę ir begalinę metų laikų kaitą. Pavasarį žydi vaismedžiai, tai trunka tik kelias dienas, tačiau Japonijoje – tai šventė (hanani), švenčiama ramiai sėdint po žydinčiomis vyšniomis. Rudenį ryškiai nusidažo japoninių klevų lapai ir pražysta chrizantemos, o žiemą išryškėja nuogų šakelių piešinys sniego tuštumos fone. Tačiau spalvingumo japoniškame sode nėra daug, o kartais net visai nėra. Vengiama gausiai žydinčių vienmečių ar daugiamečių gėlių, nes jos labai greitai keičiasi, savo ryškiu margumu blaško dėmesį ir trukdo susikaupti. Mūsų sode žydi mūsų miškų augalai: žibuoklės, kiškio kopūstai, plukės, pelkinės purienos, lubinai, uolaskėlės, geltonieji vilkdalgiai, gegužraibės, melsvės, paprastosios žemuogės, mėlynės, bruknės, šiliniai viržiai, vandens lelijos ir kt. Tradiciniame japoniškame sode nėra gėlynų, klombų ir vejos, pastarąją čia daug kur pakeičia smėlis arba samanos, jos dengia žemę, akmenis, kelmus, medžių kamienus.

Vasarą japoniškame sode išryškėja formų įvairovė, o šio sezono spalvos – tai įvairiausi žali atspalviai. Labiausiai japoniški sodai atsiskleidžia pavasarį ir rudenį – tada sužėri visos subtilios jų augalų skleidžiamos spalvos.  Spalva laikoma greitai kintančia ir pereinančia, ji naudojama sezono įspūdžiui sukurti.



Akmuo

Senojoje japonų mitologijoje kalnai ir akmenys sudaro žemės skeletą, simbolizuoja pastovumą ir nekintamumą, o vanduo yra jos kraujas, gyvenimo tėkmės ir kaitos simbolis. Todėl akmenys formuoja ir japoniško sodo karkasą. Jei jie bus sukomponuoti tinkamai, kita sodo dalis tarsi išsidėstys pati. Sodininko darbe visais laikais akmenų išsidėstymo menas Sute-ishi (jap. sute-ji – „statyti“ + ishi „akmuo“) buvo laikomas pagrindiniu.

Japonijoje labiau vertinami natūralių formų akmenys, aptraukti rūdžių ar apaugę samanomis, su vėjo ar vandens erozijos žymėmis. Japonai stengiasi ieškoti akmenų, kurių paviršius yra plokščias, lygus, patrauklus. Tokie akmenys sukuria stabilumo, nekintamumo įspūdį.

Mūsų sode jau yra panaudota apie 12 tūkstančių tonų įvairaus dydžio akmenų. Iš viso planuojama panaudoti apie 25 tūkstančius tonų.

Architektūra

Būtina sodo kompozicijos dalis – sodo architektūriniai ir inžineriniai įrenginiai: takeliai, tilteliai, suoleliai, akmeniniai žibintai, šulinėliai, užtvaros, vartai. Visi jie gaminami iš natūralių medžiagų – akmens, medžio ar metalo, stengiantis perteikti natūralią medžiagos spalvą, faktūrą ir, kas labiausiai vertinama, laiko žymę, kurią parodo apdūlėjęs ar apsamanojęs akmuo, nuo saulės patamsėjęs medis, metalo rūdys.

Takelis japonams – tai kelias per gyvenimą, palydintis sodo svečią per įvairių potyrių ir suvokimų seką. Pagrindinė takelių funkcija – visų sodo elementų vienijimas. Takeliai tarsi upeliukai vingiuoja per visą sodo gilumą. Japoniškas sodas tarsi kalba, jog nėra kur skubėti, ir labai apsirinka tie, kurie mano, jog kelią arbatos sode nuo vartelių iki arbatos namelio galima nueiti per keletą minučių. Tai tarsi aliuzija į laiko suvokimą.

Daugelis mano, kad vienas ryškiausių japoniško sodo bruožų – raudonai dažyti tilteliai. Jie būdingi kinų sodams ir senuose japonų soduose egzistuoja kaip kinų palikimas. Naujai kuriamuose japoniškuose soduose tilteliai paprastai paliekami natūralios spalvos, nedažyti. Tilteliai, jungiantys krantus ir salas, būna kelių tipų: lygūs, lenkti ar kampuoti, iš įvairių medžiagų – akmens, medžio ar žemės. Zigzaginis plokščias tiltukas kreipia žvilgsnį reikiama kryptimi, o labai populiarus paprasčiausias akmeninis ar medinis lieptas ne visuomet buvo skirtas patekti į kitą krantą, svarbesnė jo simbolinė prasmė – gyvenimo tėkmės, kelionės iš vieno pasaulio į kitą.

 Tradiciniai japoniško sodo elementai, žymintys svarbiausias vietas, - akmeniniai žibintai ir šulinėliai. Žibintų paskirtis – ne tiek skleisti šviesą, kiek nužymėti tam tikrus sodo taškus. Iš tiesų žibintai japoniškuose soduose yra daugiau dekoracija, ir beveik vienintelė, nes visi kiti žmogaus rankų dirbiniai turi griežtai apibrėžtą praktinę paskirtį.

Paprasčiausi vandens įrenginiai yra akmeniniai indai, ant kurių dažnai būna padėtas bambukinis samtelis vandeniui semti.

Viena akmeninių indų kategorija primena senovišką monetą. Jie yra cilindro formos su kvadrato skyle vandeniui. Daugelis jų turi užrašus viduje, taip, kaip būna ant senovinių monetų. Užrašai byloja kokią nors išmintį.

Tsukubai – tai specialus indas su bambukiniu latakėliu, simbolizuojantis švarą ir nekaltybę, kuris naudojamas grynai praktiniais sumetimais, o jo funkcija yra labiau panaši į vandens praustuvės, o ne prašmatnaus fontanėlio. Tsukubai tarsi siūlo einančiam pro jį sustoti, pasilenkti ir nusiplauti rankas, praskalauti burną. Šiandien japoniškuose soduose tsukubai naudojimas yra daugiau kaip pagarba tradicijai ir estetiškumo apraiška.

Shishi-odoshi – tai specifinis japonų sodo kūrinys. Į jį vanduo pumpuojamas per bambukinį vamzdelį, juo teka plona srovele į kitą atviro galo bambukinį vamzdelį, kuris prisipildęs vandens vienu galu nusvyra žemyn ir garsiai muša į akmenį. Po to nusviręs vamzdelis vėl pakyla ir ciklas kartojasi iš naujo. Anksčiau Japonijoje valstiečiai naudojo šį įrenginį laukiniams žvėrims, darantiems žalą laukuose, atbaidyti.

Bambukinės tvorelės sodui suteikia lengvumo, gracingumo įspūdį. Jos kartu atlieka ir dekoratyvumo funkciją, atriboja vienus elementus nuo kitų.

Vartai japoniškame sode turi ypatingą reikšmę. Tai ir mistinis elementas, nes pažymi dviejų pasaulių susidūrimo vietą ir įleidžia lankytoją į sodo pasaulį.

Dažnai manoma, kad japoniški sodai, kuriami pagal griežtas kanono taisykles. Iš tiesų, japoniškų sodų tradicija numato daugybę reikšminių taisyklių ir sodo elementų tipų, bet būtent tai ir suteikia erdvę improvizacijai. Taisyklių gerokai daugiau, nei gali aprėpti vieno sodo kompozicija, todėl kūrėjas aklai neseka jomis – atvirkščiai, jam suteikiama galimybė gana laisvai interpretuoti kanoną, taip parodant savo intelektą ir kūrybingumą. Šimtametė japonų tradicija demonstruoja išmintį, patirtį ir paslaptį, unikalų žmogaus ir gamtos santykį, kai žmogus sugeba patobulinti gamtą, perteikdamas jos esmę, tačiau ją ne prievartauja, o vadovaujasi jos dėsniais. Todėl japoniškas stilius sodų mene užima ypatingą vietą.